Apie Konstitucinio Teismo (KT) nutarimo motyvų spindesį ir skurdą suteikiant policijai ir teismams carte blanche teisę priskirti asmenis, keliantiems grėsmę sau ir kitiems, šiems padarius administracinius nusižengimus ir niekada nebeišduoti leidimo laikyti ir nešioti ginklus.
Konstitucinis Teismas 2023-02-09 nutarimu nusprendė, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (GŠKI) 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto norma neprieštarauja Konstitucijai.
GŠKI 40 str. nustato atvejus, kuriasi gali būti panaikintas leidimas nešiotis ir laikyti galiojimą. GKŠĮ 40 str. 10 punktu yra nustatyta, kad „Leidimas gali būti panaikintas, kai policija turi duomenų, kad asmuo gali kelti ar kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tokiu atveju policijos įstaiga nurodo leidimo galiojimo panaikinimo motyvus“.
Šiuo atveju Pareiškėjas fizinis asmuo (Pareiškėjas), nesutikdamas su policijos įstaigos sprendimu neperregistruoti jam išduoto leidimo laikyti (nešiotis) ginklus (už tai, kad per 10 metų buvo 11 kartų baustas už administracinius nusižengimus), sprendimą apskundė teismui, kuris pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, be kita ko, konstatavęs, kad policijos įstaiga, įvertinusi turimus duomenis, padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjas kelia ar gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
Ko prašė Pareiškėjas KT? Pareiškėjo nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas neatitinka neatsiejamais konstitucinio teisinės valstybės principo elementais esančių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo, teisingumo principų. Pareiškėjas rėmėsi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kuriomis ne kartą nustatyta, kad asmens teisių ribojimas turi trukti aiškų, konkretų įstatyme apibrėžtą terminą, – asmuo turi teisę žinoti, kada jis bus laikomas atitinkančiu įstatyme nustatytus reikalavimus tam tikrai teisei įgyti, o tuo atveju, jei asmuo tam tikrą laikotarpį neatitinka reikalavimų ir tai lemia teisės suvaržymą, jis turi teisę žinoti, kada jo teisių suvaržymas baigsis.
Pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra nustatytas laikotarpis, kurio duomenimis policijos įstaiga gali Pareiškėją vertinti spręsdama dėl leidimo nešiotis ginklus ar leidimo laikyti ginklus galiojimo panaikinimo.
Taigi, GŠKĮ 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos panaikinti leidimų nešiotis ir leidimų laikyti Įstatyme nurodytus ginklus galiojimą visais tais atvejais, kai, policijos įstaigos turimais duomenimis (nesvarbu, kurio laikotarpio), esama pagrįstų prielaidų manyti, kad asmuo, turėdamas leidimą nešiotis ar leidimą laikyti tokius ginklus, gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
Pareiškėjas savo abejones ginčijamo teisinio reguliavimo konstitucingumu grindė iš esmės tuo, kad, juo nenustačius konkretaus laikotarpio, kurio duomenys apie asmenį vertinami leidimų nešiotis ir leidimų laikyti ginklus galiojimo panaikinimo kontekste sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, pasak Pareiškėjo, atsiranda tam tikras neapibrėžtumas: asmuo nežino, kokiu atveju jis bus laikomas atitinkančiu įstatymo reikalavimus atitinkamai teisei įgyti (turėti), o jei atitinkama jo teisė suvaržyta, nes jis neatitinka įstatymo reikalavimų, jis nežino, kada baigsis toks jo teisių suvaržymas.
T.y. Pareiškėjas kėlė klausimą ar jis turi teisę žinoti, po kiek laiko jis nebus laikomas asmeniu, keliančiu grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, po to kai, tarkim, jis yra padaręs administracinį nusižengimą. Ar pagal Konstituciją toks maksimalus terminas turėtų ar neturėtų būti apibrėžtas įstatyme, ar tiesiog policija ir teismas tokį klausimą galėtų spręsti savo nuožiūra, t.y. jiems patiems, savo nuožiūra, remiantis prielaidomis, įvertinti asmens pavojingumą bet kuriuo jo gyvenimo laikotarpiu. T.y. Pareiškėjui kilo klausimas ar praėjus 10, 20, 30 ar daugiau metų po jo nusikaltimo padarymo policija ir teismas vis dar galėtų vertinti jo elgesį pagal jo biografijos faktus, susijusius su nusikaltimo padarymu. Pareiškėjas skunde KT nurodė, kad turėtų būti įvertinta ar tokiu atveju neturėtų būti vertinamos ir Pareiškėjo pastangos pasitaisyti.
KT motyvų spindesys ir skurdas
Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktą panaikinus leidimo nešiotis ginklus ar leidimo laikyti ginklus galiojimą, asmuo gali vėl kreiptis dėl leidimo nešiotis ginklus ar leidimo laikyti ginklus jam suteikimo ir toks leidimas jam Įstatymo nustatyta tvarka gali būti suteiktas, jei jis atitinka jame nustatytas sąlygas, inter alia jei nebėra prielaidų teigti, kad, turimais duomenimis, toks asmuo gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
Nežinia ką reiškia ši KT formuluotė, nes jei policija ir teismas gali vertinti bet kokį laikotarpį, tai buvę pažeidimai niekaip negali dingti. Jie tiesiog egzistuoja kaip asmens biografijos faktas ir tiek policija, tiek teismas turi jais remtis. Ir nesvarbu kiek kartų asmuo kreipsis į policiją, šis jo biografijos faktas niekur nepradings. Tai kokia prasmė KT remtis asmens teise kreiptis į teismą, jei toks kreipimasis yra beprasmis.
KT nutarime remiamasi ir ES Direktyva, kurioje nurodoma, kad Valstybės narės, įgyvendindamos Direktyvą 91/477/EEB (su vėlesniais pakeitimais) ir nustatydamos, kokiais atvejais asmenys laikomi keliančiais grėsmę sau arba kitiems, viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui, galėjo nustatyti priemones, kuriomis joje įtvirtinti reikalavimai gali būti sukonkretinti ir, be kita ko, sugriežtinti (3 straipsnis).
O jei gali, bet neprivalo, tai KT tai taip tokie atvejai nerūpi. Nors pagal Konstituciją asmuo turi teisę žinoti kuo vadovaujantis bus priimamas vienas ar kitas valstybės įstaigos sprendimas, nes to reikalauja Konstitucijos 5 str. 2 dalis, kuria nustatytas valdžios galių ribojimas Konstitucija. To, kaip žinome reikalauja ir Viešojo administravimo įstatymo 10 str.
Pagal minimą ES Direktyvą valstybės narės gali, bet neprivalo nustatyti atvejus, kokiais atvejais asmenys laikomi keliančiais grėsmę sau arba kitiems. Kaip žinia, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas; šis imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių.
Yra ir toks Konstitucinio teisinės valstybės principo elementas kaip proporcingumo principas, kuris reiškia, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad jos turi būti būtinos šiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti (inter alia 2012 m. spalio 31 d., 2019 m. birželio 25 d., 2020 m. birželio 5 d. nutarimai). Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2020 m. birželio 5 d. nutarimai).
KT nutarimu suteikta teisė policijai ir teismams remtis prielaidomis: Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, vykdydamas pareigą nustatyti leidimų įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis išdavimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, įstatyme turi nustatyti tokias įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, kuriomis būtų sudarytos prielaidos riboti šios teisės turėjimą visais tais atvejais, kai esama prielaidų manyti, kad asmuo, turėdamas šią teisę, galėtų kelti pavojų inter alia sau, kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai (inter alia nepaisant to, kada atsirado konkrečios priežastys, sudarančios prielaidas abejoti dėl galimo pavojaus, kurį asmuo, turėdamas teisę laikyti, nešiotis ginklus, keltų arba galėtų kelti sau, kitiems visuomenės nariams ar viešajai tvarkai). Nustatydamas šias priemones, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo elementu esančio proporcingumo principo.
Nepaisant to, kad KT nutarime daug puslapių pasisakyta apie tai, dėl ko nėra nei ginčo (jau nekalbant apie KT nutarime prirašytas ištisas pastraipas apie A,B, c kategorijos ginklus, kas neturi nieko bendro su Pareiškėjo pateiktu skundu), nei toks klausimas buvo Pareiškėjo keliamas. KT nutarime rašome apie Pareiškėjo teisę iš naujo kreiptis dėl leidimo ginklui išdavimo ar atsisakymą išduoti ginklą skųsti teismui. Pareiškėjui dėl to nekilo klausimų, nes ir negalėjo kilti, nes ji jau tokia teise pasinaudojo. Tiek policija, tiek teismai taikė GŠKĮ 40 str. 10 d. ir sprendė, kad policija turi teisę vertinti Pareiškėjo pavojingumą bet kuriuo laikotarpiu. Tai kokia prasmė kreiptis dar kartą, ir dar kartą, jei tokie Pareiškėjo biografijos faktai egzistuoja ir jų niekaip iš savo biografijos negali pašalinti. T.y. Pareiškėjui reikia policijos ir teismo prašyti ne teisingumo, o malonės, nežiūrėti į jo biografijos faktus, nutikusius prieš dešimtmečius.
KT nutarimo motyvų trūkumas
Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymas
4. Smurtinis nusikaltimas – Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nurodyto nusikaltimo sudėties požymių turinti veika, kuria buvo tyčia atimta žmogaus gyvybė arba sunkiai ar nesunkiai sutrikdyta jo sveikata, arba apysunkio, sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo žmogaus laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui sudėties požymių turinti veika. Smurtinių nusikaltimų sąrašą tvirtina Fondo programos vykdytojas.
Sunku spręsti kodėl KT nusprendė neatsakyti į šį klausimą priimant nutarimo dėl ginčijamo GŠKĮ 40 str. 10 p. atitikties Konstitucijai.
P.S. Taigi, klausta vieno dalyko, atsakyta visiškai apie kitus dalykus.
P.S. Kaip būtų galima pavadinti tokią KT jurisprudencija, kuria (i) į Pareiškėjo keliamą klausimą nėra niekaip atsakoma ir jis yra tiesiog ignoruojamas, (ii)
Ko nėra KT nutarimo argumentuose
Kaip žinia, vėl gyvename tokiu laikotarpiu, kaip ginklas, jo turėjimas yra būdas kaip gint save ir savo šalį nuo agresijos. Konstitucijos 3 str. yra įtvirtinta mūsų fundamentali teisė priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką. Gali susiklostyti tokia situacija kai mūsų valstybės likimas priklausys nuo to, kiek mes turėsime ginklų ir kiek bus asmenų, kurie bus pasiryžę su ginklu ginti savo šalį. Todėl kyla pagrįstas klausimas kaip ir kiek laiko turi būti ribojama asmens teisė turėti Leidimą ginklui.
Deja vu su Paksas v. Lietuvą byla
Kaip žinia, Strasbūro žmogaus teisių teismo Didžiosios žiuri 2011 m. Sausio 6 d. išnagrinėtoje byloje jau buvo pripažinta, kad LRS priimto įstatymo atitinkamo straipsnio formuluotė, kuria remiantis Seimo nariu negalėjo būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų. T.y. negalėjo niekada būti renkamas Seimo nariu. Toks įstatymas ir KT jurisprudencija jau buvo pripažinta kaip neproporcingai varžantis žmogaus teises.
Nors viena vertus Seimo rinkimų įstatymas negali būti lyginamas su ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu pagal savo reguliavimo sritį ir apimtį, kita vertus galima diskusija kas gali sukelti sunkesnes pasekmes visai visuomenei, ar priesaiką sulaužęs ir šiurkščiai Konstituciją pažeidęs politikas prieš 8 metus ar prieš 10 metų administracinį nusižengimą dėl greičio viršijimo padaręs vairuotojas.
Vietoj išvadų
1. Konstitucinio Teismo 2023-02-09 nutarimu suteikta pilną diskrecija policijai ir teismams savo nuožiūra, nesant nei aiškių kriterijų, nei laikotarpio, kuriuo teisės ribojamos, nuspręsti dėl asmenų priskyrimo keliantiems grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
2. Minimas KT nutarimas iš esmės leido asmens teisių ribojimą visam laikui jį priskiriant prie keliančių grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju KT kartoja savo žmogaus teisių ribojimo visą gyvenimą jurisprudenciją, kuri jau buvo EŽTT pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.
3. Net ir administracinius nusižengimus padaręs prieš kelis dešimtmečius asmuo policijos ar teismo gali būti neribotą laiką priskirtas prie asmenų, kurie yra priskirtini prie keliančių grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
4. Tokia KT jurisprudencija kertasi su ankstesne jurisprudencija, kurioje buvo bandoma nuosekliai laikyti Konstitucijos 5 str., kuriame nustatyta, Kad valdžios galias riboja Konstitucija ir aiškiai nustatyti tiek žmogaus teisių ribojimo pagrindą, tiek apibrėžti jo laikotarpį.
5. KT aiškiai neatsakė į klausimą – kada administracinius nusižengimus padaręs asmuo jau nebeturėtų būti laikomas pavojingu visuomenei, atsakė implicitiškai – niekada, jei to nenorės policija ar Teismas. O ką daryti Pareiškėjui, kad policija ar teismas to užsinorėtų? Į tą klausimą KT taip pat nematė reikalo atsakyti, apsiribojant tik bendro pobūdžio, neįtikinamais argumentais, kad teismas tai turi vertinti individualiai.
P.S. Komentaro autorius nėra absoliučios teisės nešiotis ginklą šalininkas. Ne apie tai ir šis komentaras. GŠKĮ yra pakankamai saugiklių, kurie apsaugo visuomenę nuo asmenų, kurie neturėtų teisės laikyti ir nešiotis ginklus. Komentaras apie KT jurisprudenciją, kuri leidžia policijai ir teismams spręsti žmogaus teisių ribojimo klausimus savo nuožiūra formaliai, vertinat bet kokį asmens viso gyvenimo biografijos faktą, inter alia ir administracinį nusižengimą. Ir taip nekreipiant į Konstitucijos 5 str. 2 d., kuris riboja valdžios galias. Vargu ar norime būti neribotų vykdomosios ar teisminės valdžios galios šalimi.
コメント